Rytdienos pakuotė: saugus maisto produktas ir švari aplinka. Svajonė tai ar realybė?
Sunku įsivaizduoti maisto produktus be pakuočių. O ekologinių temų fone kyla esminis klausimas – iš ko tos pakuotės pagamintos, ir kas su jomis nutinka suvartojus maisto produktus? Kas atsakingas už tolesnį jų kelią – gamintojai, ar mes visi – šių produktų vartotojai? Šie klausimai aptarti asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ surengtoje verslo popietėje „Lietuvos maisto pramonė: kaip maistą pakuosime rytoj?“
„Prieš kelis mėnesius diskutavome apie maisto inovacijas, šįkart mums visiems aktualus klausimas – į ką tas maistas supakuotas. Iš vienos pusės, visi norime pirkti maistą nedidelėse, patogiose pakuotėse, ant kurių būtų surašyta išsami informacija apie produktą. Iš kitos pusės – kaip visa tai sutvarkyti, neteršiant aplinkos? Mums svarbu ir maisto sauga, ir švari aplinka. Tad kaip suderinti šiuos, iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamus reikalavimus“, – pradėdamas popietę kalbėjo Mindaugas Snarskis, asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ valdybos pirmininkas, pasidžiaugdamas, kad pavyko į renginį sukviesti visas suinteresuotas grupes – ir maisto produktų bei pakuočių gamintojus, ir reguliuojančių institucijų, ir prekybos tinklų atstovus, ir mokslininkus, o tuo pačiu bendrai visus – vartotojus.
Vietoj plastiko – palmių lapai ir popierius?
Globalizacija verčia produktus keliauti iš vieno pasaulio krašto į kitą, ir pageidautina, kad vartotoją jie pasiektų švieži, nepraradę skonio, formos, kitų savybių. Tai užtikrinti turi pakuotės. Tad, kaip vaizdžiai situaciją nušvietė Kauno technologijos universiteto Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovas Visvaldas Varžinskas, kad produktas, pavyzdžiui, iš Prancūzijos pasiektų pusryčiaujantį lietuvį, jam tikrai neužteko vienos plonos pakuotės, kurioje buvo pirktas. Sukrovus visas jam gabenti naudotas pakuotes, susidarytų nemenka jų krūva.
Taigi, kokios jos turi būti ir ką su jomis daryti žiedinės ekonomikos, tvarios gamybos kontekste?
Reikalavimus pakuotėms ir pakuočių tvarkymui renginyje apžvelgė Agnė Bagočiutė, LR Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė. Visų tų reikalavimų tikslas – skatinti gamintojus rinktis perdirbamas pakuotes, įvardyti, iš ko pakuotė pagaminta ir nurodyti tinkamiausią pakuotės sutvarkymo būdą; įprastą plastiką gamyboje keisti perdirbtu plastiku – nuo 2025 m. plastikinių gėrimų butelių, kurių pagrindinė sudedamoji dalis polietileno teraftalatas („PET buteliai“), sudėtyje turėtų būti bent 25 proc. perdirbto plastiko; nuo 2030 m. – gėrimų butelių sudėtyje būtų bent 30 proc. perdirbto plastiko. 2019 m. birželį priimta Europos Parlamento ir Tarybos (ES) Vienkartinių plastikinių gaminių direktyva uždraus nuo 2021 m. liepos pateikti rinkai vienkartinius plastikinius gaminius (stalo įrankius, šiaudelius ir t.t.) iš aerobiškai skaidaus plastiko; maisto tarą, pagamintą iš polistireninio putplasčio ir pan. Tačiau kuo tą plastiką pakeisti? Įvertinant, kad žaliavoms ir gaminiams, skirtiems liestis su maistu, keliami specifiniai reikalavimai, kad juos naudojant įprastomis ir numanomomis sąlygomis, į maisto produktus neišsiskirtų tokie sudedamųjų medžiagų kiekiai, kurie galėtų kelti pavojų žmonių sveikatai ir nepriimtinai pakeisti maisto sudėtį, pabloginti jo organoleptines savybes.
Kalbėdama apie šiuos reikalavimus, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji specialistė – valstybinė maisto produktų inspektorė Skirmantė Ambrazienė – atkreipė dėmesį ir į rinką žengiančias naujoves: bambukinius vienkartinius indus, lėkštutes iš palmės lapų, padėklus iš akmens. Ar viskas su jais tikrai gerai? Ar kas tyrė ir nustatė – ar bambukiniais vadinami indai tikrai iš bambuko ir ar bambukas augintas be pesticidų, kokiais klijais suklijuoti palmių lapai lėkštutėse, kokį poveikį jis turi patiekiamam maistui? Kol kas – daug neatsakytų klausimų.
Gamintojai kuria ne tik saugią maistui, bet ir draugišką aplinkai pakuotę
Iniciatyvos imasi ir maisto produktų gamintojai, kurie yra įsipareigoję gerinti aplinkosaugos situaciją – keičia neperdirbamas pakuotes perdirbamomis, išgrynina pakuočių sudėtį, mažina pakuočių sudedamųjų dalių skaičių ir pačias pakuotes, keičia jas taip, kad rūšiavimo linijos atpažintų pakuotės rūšį ir teisingai išrūšiuotų, ieško kitokių inovatyvių sprendimų. Tačiau pakuotė dar turi ir užtikrinti maisto saugą. Galvosūkis, iš ko ją tokią pagaminti, tikrai nėra paprastas, ir mokslininkai bei gamintojai intensyviai dirba šioje srityje. Pirmieji pasiekimai: užkandžiai pakuojami į popierines pakuotes, plastikiniuose buteliuose naudojama vis daugiau perdirbto plastiko ir pan.
„Tvari pakuotė – plati sąvoka, talpinanti ne vieną kriterijų. Tikrai tvari pakuotė turėtų būti kompostuojama, biologiškai skaidoma arba visiškai perdirbama, sukurta optimizuojant žaliavas ir energiją, atitinkanti rinkos kriterijus kaina bei našumu, naudinga ir saugi žmonėms per visą gyvavimo ciklą“, – komentavo tvarios pakuotės kriterijus Paulius Guzevičius, „Vikonda“ įmonių grupės inovacijų direktorius, pristatydamas ledus naujoje, pilnai perdirbamoje pakuotėje.
Inovatyvią perdirbamą popierinę pakuotę šiais metais pristatė ir UAB „Nestlé Baltics”. Pakuotė pagaminta iš popieriaus ir vandens pagrindo dengiamojo sluoksnio, tam kad būtų užtikrinama supakuoto produkto sauga ir tinkamumas vartoti. „Coca-Cola HBC Lietuva“ atstovė Gabrielė Šerėnienė kvietė visus besidominčius aplinkosauga susipažinti su asociacijos narių bendrovių viešai skelbiamais tvarumo įsipareigojimais ir jų įgyvendinimo ataskaitomis, nes tvarumas, žiedinė ekonomika gamintojams nėra tušti žodžiai.
Pakuotės kelias nuo lentynos iki perdirbimo įmonės ar…?
Tačiau nesinori palikti nuošalyje ir vartotojo, apklausose entuziastingai pasisakančio už švaresnę aplinką, o realybėje besielgiančio visaip.
„Didysis potencialas pasiekti žiedinės ekonomikos tikslų yra pradinėje stadijoje – parenkant medžiagas, gaminant. Bet turime nepamiršti, kad žiedinėje ekonomikoje yra ir atliekų dalis, tad vartotojas irgi turi prisidėti, kad jos būtų surinktos ir perdirbtos“, – panelinėje diskusijoje atkreipė dėmesį Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento direktorė Raminta Radavičienė.
Iš tiesų pakuotė nuo gamintojo iki sąvartyno arba naujo gaminio nueina gana ilgą kelią ir yra liečiama daugelio rankų. Kad ir kokia bus pakuotė, ji pateks į vartotojo rankas ir nuo pastarojo labai priklausys, ar ištuštėjusi ji atsidurs ten, kur ir priklauso. Ir čia kyla dar vienas klausimas – ar vartotojui bus sudarytos sąlygos išmesti ją ten, kur ji būtų perdirbta ar kitaip panaudota. Kalbant apie tvarumą tenka įvertinti visą bendrą vaizdą, visą pakuotės kelią ir visus jo etapus bei grandis.