Remdama Europos žaliojo kurso ambicijas, LPK ragina pamatuoti įsipareigojimus dėl CO2 išmetimo mažinimo
Lietuvai laukiant Europos Komisijos (EK) vertinimo dėl šiltnamio efektą sukeliančio anglies dioksido (CO2) išmetimo į atmosferą sumažinimo planų, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) pabrėžia, kad 2030 m. tikslai turėtų būti griežtinami tik įvertinus jų poveikį. LPK nuomone, modeliuojant CO2 išmetimo į atmosferą sumažinimo planus, būtina įtraukti COVID-19 sukeltos ekonominės krizės, kurios trukmę sunku prognozuoti, padarinius.
Kaip pavyzdys paminėtinas transporto sektorius, kurio dekarbonizacijai reikalingos didelės investicijos į gamybos perorientavimą. Jei ankstesni scenarijai buvo paremti įprastiniais veiklos principais ir prielaidomis („business as usual“), tai šie metai viską pakeitė iš esmės – tiek degalų vartojime, tiek gamintojų ir tiekėjų pajamų struktūroje. Didelių bei sudėtingų investicijų vykdymas tampa itin komplikuotas.
LPK pabrėžia, kad būtina atlikti išsamų pasekmių vertinimą atskiruose sektoriuose bei įvertinti tikėtiną visuomenės elgesio modelių kitimą po užsitęsusio karantino bei saugantis nuo galimų pandemijų ateityje. Būtina atsižvelgti į fundamentalius pokyčius aviacijoje, viešojo bei privataus transporto vartojimo pokyčius dėl socialinio atstumo laikymosi, reikia įvertinti neįtikėtiną transporto aktyvumo kritimą. Transporto sektoriaus (kiek tai susiję su degalais) tikslai buvo itin ambicingi ir pasiekiami esant itin specifinėms prielaidoms, todėl dabar, pasikeitus aplinkybėms, būtina įvertinti fundamentalų šių prielaidų pokytį.
Kitas pavyzdys – trąšų pramonė, kuriai 2030 m. tikslų peržiūra – nepakeliama. „Žaliojo” amoniako technologijos kol kas yra teorinės/pilotinės, ir neišvystytos iki komercinio lygmens. Tuo atveju, jeigu pilotinės technologijos pasiteisins, Lietuvoje trąšų pramonėje amoniako gamybą pakeisti į žaliąją reikės 10,4 TWh/metus elektros energijos, o tai prilygsta dabartiniam visos Lietuvos bendros elektros energijos (ne tik žaliosios) metiniam suvartojimui. T. y. Lietuvoje tik vienos trąšų gamybos įmonės poreikiams reikės įdiegti ~5 GW žalios energijos gamybos pajėgumų.
Dėmesį būtina sutelkti į nustatytų tikslų įgyvendinimą ir sąlygų transformacijai gerinimą.
Būtina suvokti, kad ne viskas priklauso vien nuo Europos įmonių – emisijų mažinimo turi siekti viso pasaulio valstybės, ypač G20 narės. Šiandien tokių užmojų jos neturi, todėl labai svarbu, kad Europos pramonė ir toliau būtų apsaugota nuo nesąžiningos tarptautinės konkurencijos, siekiant išvengti investicijų ir CO2 „nutekėjimo“ į trečiąsias šalis (aktyvios tarptautinės derybos, tvarumo kriterijai laisvos prekybos sutartyse, svarstytinos išlyginamosios pasienio priemonės, kt.).
Suformulavusi 2050 metų klimato neutralumo tikslą, ES turi kartu užtikrinti Europos verslo konkurencingumą ir energijos tiekimo saugumą bei sudaryti tikslų įgyvendinimui palankias kitas sąlygas, pvz. stabili reguliacinė aplinka, sąlygos inovacijoms, technologinei pažangai ir plačiam technologijų pritaikymui, geresnės sąlygos technologijų ir transformacijos finansavimui (vieša-privati partnerystė, lankstesnė valstybės pagalba, ES fondai, pvz. ETS Modernizavimo ir Inovacijų fondai), geros kokybės energetikos infrastruktūra, tinkamos sąlygos įgyvendinti Žiedinės ekonomikos tikslus ir kt.
ES turi įvertinti skirtumus tarp valstybių narių. Taip pat tinkamai sukalibruoti tikslus atskiriems sektoriams, pvz. statybos (renovacija, paskatos energijos vartojimo efektyvumui didinti, šilumos technologijos, kt.), transporto (mažiau taršios priemonės, infrastruktūra, alternatyvus kuras), žemės ūkio (efektyvesnis žemės ūkio atliekų, trąšų naudojimas).
LPK pažymi, kad šalies pramonė remia Europos žaliojo kurso ambicijas (kaip ir sparčios skaitmeninės transformacijos būtinybę). Tačiau pasisako už tai, kad išlaikant ambicijas prieš tai būtų įvertintas poveikis ir numanyti galimi pokyčiai, atsižvelgiant į vėlesnių pandemijos bangų tikimybę.
