E. Stonkutė. Prekybos karo kaina: ką gali prarasti ES ir Lietuva?
Pastaruoju metu tiek tarptautinės institucijos, tiek atskiri ekonomistai analizuoja galimą prekybos karo tarp JAV ir Europos Sąjungos (ES) poveikį tiek ES, tiek Lietuvos ekonomikoms. Kol kas prognozuojami skaičiai atrodo pakankamai nuosaikūs – Lietuvos bankas vertina, kad trumpuoju laikotarpiu Lietuvos BVP augimas galėtų sulėtėti nuo 0,3 proc. punkto. Panašus poveikis numatomas ir ES ekonomikai.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Ilgalaikėje perspektyvoje pasekmės gali smarkiai susilpninti ir taip sunkiai tvirtą pagrindą randančią ES ekonomiką. Ir vargu ar pakaks vien didesnių investicijų į gynybos pramonę regiono ekonomikai atgaivinti.
Šių metų pavasarį Europos Komisija prognozavo, kad ES ekonomika 2025 m. augs 1,1 proc. (tiek pat kaip ir 2024 m.), o 2026 m. – 1,5 proc. Lietuvos ekonomikai prognozuojamas 2,8 proc. augimas šiais metais ir net 3,1 proc. 2026 m. Taigi, jeigu Lietuvos BVP augimas lėtėtų 0,3 proc. punktu, tai reikšmingos recesijos rizikos neatsirastų. Tačiau jeigu visos ES ekonomikos augimas smuktų nuo 1,1 proc. iki 0,7–0,8 proc., būtų galima kalbėti apie besitęsiančią stagnaciją. Juolab, kad 2023 m. ES ekonomika augo vos 0,5 proc., o šiemet – tik 1,1 proc. Ir tai – tik trumpalaikis poveikis.
Pirmaisiais prekybos karo metais JAV vartotojai, tikėtina, nespės greitai rasti alternatyvų ES importui, o vidaus gamybiniai pajėgumai dar nebus pakankamai išplėtoti (ypač jei dėl imigracijos politikos JAV statybų sektorius susidurs su sunkumais dėl darbuotojų, nes šiame sektoriuje didelę dalį darbuotojų šiuo metu sudaro nelegalūs imigrantai). Jei bus taikomas 15 proc. bendras muitų tarifas, ES eksportas į JAV galėtų sumažėti apie 11 proc. – tai kur kas geresnis scenarijus nei 30 proc. tarifas nuo rugpjūčio 1 d., jei susitarimo nebūtų.
Jau dabar ES įmonės praneša apie mažėjančias pajamas – prognozuojama, kad STOXX600 indekso įmonių antrojo ketvirčio pajamos sumažės daugiau nei 3 proc., lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai. Tikėtina, kad ES BVP tiek antrąjį, tiek trečiąjį šių metų ketvirtį neaugs arba augs labai menkai. Tai – tik tiesioginis poveikis, kuris, nors ir skausmingas, dar yra valdomas.
Tačiau prekybos karo poveikis nevienodas skirtingiems sektoriams ir šalims. Labiausiai nukentėtų farmacijos ir medicinos pramonė (ypač dėl neaiškios pozicijos dėl importo muitų), automobilių sektorius bei plieno ir aliuminio pramonės šakos – jei nebus sutarta dėl neapmokestinamų kvotų.
Eksporto priklausomybė nuo JAV taip pat labai skiriasi: ES vidurkis – apie 20 proc. visų prekių, tačiau Airija į JAV eksportuoja beveik 46 proc. viso eksporto, Austrija – 23 proc., Vokietija – 22 proc., Nyderlandai – 16 proc., Lietuva – tik apie 6 proc. Tačiau svarbu ne tik eksporto apimtis, bet ir tai, kiek pridėtinės vertės sukuriama pačioje šalyje. ES vidutiniškai net 77 proc. eksportuojamos į JAV produkcijos vertės yra sukurta ES vidaus rinkoje. Lietuvoje – apie 68 proc., Vokietijoje – taip pat apie 68 proc., o Airijoje – 62 proc.
Be to, ES rinka jau dabar susiduria su didėjančiu importu iš Kinijos ir Vietnamo – šalys, siekiančios diversifikuoti savo eksporto kryptis, renkasi ES kaip alternatyvą JAV rinkai.
Ilgiau užsitęsęs tarptautinės prekybos karas ir dėl muitų didėjančios kainos paskatins JAV vartotojus ir gamintojus ieškoti pigesnių prekių ir tiekėjų alternatyvų. Tokiu atveju neigiamas poveikis BVP gali ženkliai išaugti. Jei ES eksportui į JAV būtų taikomas 15 proc. tarifas, BVP augimas galėtų lėtėti jau ne 0,3, o net 0,5 proc. punkto. Ir tai dar ne viskas.
Įvertinus, kad JAV rinka nėra lengvai pakeičiama, o protekcionizmas tarptautinėje prekyboje auga, galimai mažėtų pramonės produkcijos apimtys. Tai reikštų ne tik sumažėjusį užimtumą pramonėje, bet ir mažėjančias gyventojų pajamas bei verslo investicijas. Tokios aplinkybės ypač skaudžiai paveiktų transformaciją išgyvenančią ES pramonę, kuri šiuo metu diegia automatizavimo, robotizacijos ir DI sprendimus.
Japonija jau paskelbė, kad ne tik susitarė dėl 15 proc. tarifų, bet ir pažadėjo investuoti 550 mlrd. JAV dolerių – tiek, kiek ES per metus eksportuoja į JAV. Tuo tarpu ES įsipareigojo JAV nupirkti energetinių išteklių už 750 mlrd. dolerių ir investuoti dar 600 mlrd. dolerių. Kitaip tariant, dalis taip reikalingų investicijų paliks ES ir bus nukreipta į JAV, kur bus išvengta importo muitų.
Toks investicijų nutekėjimas neabejotinai lėtins ilgalaikį ES BVP augimą ir sumažins masto efektą. ES įmonės ir taip vidutiniškai yra mažesnės nei JAV bendrovės, o pajėgumų dubliavimas tik dar labiau mažintų efektyvumą. Pelningumas ir investicijos ES ne finansų sektoriuje jau keletą metų mažėja – tolesnis nuosmukis taptų itin rimtu smūgiu ilgalaikiam ekonomikos augimui.
Ką ES gali padaryti? Be abejo, jokio importo muito yra geriau nei kažkoks importo muitas, bet 15 proc. importo muitas yra tikrai geriau nei 30 proc. importo muitas. Panašu, kad su juo reikės susitaikyti. Prekybos su JAV sumažėjimas galėtų būti bent iš dalies kompensuotas glaudesne prekyba tarp ES šalių. Visgi tai padengtų tik dalį praradimų. Verta taip pat pagalvoti apie didesnės vietinės pridėtinės vertės galutiniame produkte generavimą ES šalyse, kur jos generuojama pakankamai mažai. ES vidurkis šiuo metu siekia apie 77 proc., tačiau kai kuriose šalyse – daug mažesnis. Palyginimui: EBPO vidurkis viršija 90 proc., Jungtinėje Karalystėje – apie 84 proc., Japonijoje – apie 82 proc.
Potencialas investuoti – milžiniškas. Tačiau šiuo metu ES investicinės priemonės jau yra paskirstytos, o naujasis finansinis laikotarpis prasidės tik po dvejų metų. Įmonės tiek laukti negali – jos investicinius sprendimus turi priimti dabar. Kol politikai stebi saulę horizonte, jie gali pražiūrėti artėjančią audrą, kuri gali skaudžiai paveikti darbo rinką.
