E. Bajarūnas. Ekonominis saugumas – ar pagaliau ES suprato?
Kaip Lietuvos pramonininkų konfederacijos delegatas Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete matau, kad pastaruoju metu Briuselyje ekonominis saugumas tapo viena svarbiausių diskusijų temų. Europos Sąjunga pagaliau rimtai imasi klausimo, apie kurį Lietuva ir kitos Baltijos valstybės kalba jau ne vieną dešimtmetį.
Mes savo kailiu patyrėme, ką reiškia Rusijos ekonominis spaudimas, energetinis šantažas ir prekybos ribojimai. Dar gerokai prieš Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą Baltijos valstybės perspėjo, kad ekonominės priklausomybės anksčiau ar vėliau tampa geopolitinio spaudimo priemone. Ilgą laiką Europoje dominavo įsitikinimas, jog rinkos pačios išspręs šias problemas. Pastarųjų metų įvykiai parodė priešingai.
Rusijos karas prieš Ukrainą, COVID-19 pandemija, energetinė krizė ir auganti JAV bei Kinijos konkurencija privertė iš naujo įvertinti ekonomikos vaidmenį valstybės saugumui. Šiandien jau sunku ginčytis, kad valstybės stiprumą lemia ne vien kariuomenė. Ne mažiau svarbi konkurencinga ekonomika, stipri pramonė, technologinis pajėgumas ir atsparios tiekimo grandinės.
Ekonominis saugumas iš esmės reiškia kuo mažiau kritinių priklausomybių ir kuo didesnį valstybės gebėjimą veikti krizės sąlygomis. Tai ypač aktualu technologijų srityje – nuo dirbtinio intelekto ir puslaidininkių iki kritinių žaliavų bei skaitmeninės infrastruktūros. Todėl ekonominis saugumas šiandien kuriamas ne tik karinėse bazėse, bet ir gamyklose, mokslinių tyrimų centruose, universitetuose bei inovatyviose įmonėse.
Šią kryptį atspindi ir nauja Europos Komisija iniciatyva „ES ekonominio saugumo stiprinimas“ (Strengthening EU Economic Security). Ja siekiama mažinti strategines priklausomybes energijos, kritinių žaliavų, technologijų ir infrastruktūros srityse, stiprinti tiekimo grandinių atsparumą, apsaugoti kritinę infrastruktūrą bei skatinti investicijas į pažangias technologijas ir pramonės konkurencingumą.
Komisija nekalba apie „uždarą Europą“. Priešingai – tikslas yra išlaikyti atvirą ekonomiką, kartu mažinant pažeidžiamumus ir stiprinant partnerystes su patikimomis valstybėmis.
Šiai krypčiai iš esmės pritarė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Komitetas taip pat akcentavo konkurencingumo svarbą, ragino didinti viešąsias ir privačiąsias investicijas, stiprinti kapitalo rinkas, spartinti inovacijų diegimą, stiprinti tiekimo grandinių saugumą ir aktyviau įtraukti verslą, akademinę bendruomenę bei pilietinę visuomenę.
Dalis to, ką šiandien Europa vadina ekonominiu saugumu, Lietuva praktiškai išgyveno gerokai anksčiau nei daugelis Vakarų Europos valstybių.
Mums nereikėjo laukti 2022 metų, kad suprastume, jog ekonominės priklausomybės gali tapti nacionalinio saugumo problema. Rusija ne kartą naudojo prekybą, energetiką ir transportą kaip politinio spaudimo priemones. Prisiminkime naftos tiekimo sustabdymą „Mažeikių naftai“, prekybos apribojimus ar tranzito klausimus.
Bene svarbiausia Lietuvos išmokta pamoka yra ta, kad diversifikacija kainuoja, tačiau priklausomybė kainuoja dar daugiau.
Puikus to pavyzdys – suskystintų dujų (SGD) terminalas Klaipėdoje. Ilgą laiką jis buvo kritikuojamas kaip brangus projektas. Tačiau 2022 metais tapo akivaizdu, kad energetinis savarankiškumas yra ne tik ekonominis, bet ir geopolitinis pranašumas.
Elektros tinklų sinchronizacija su kontinentine Europa, „Rail Baltica“, Klaipėdos uostas, dujų ir elektros jungtys su Lenkija bei Skandinavija yra ne tik ekonominiai projektai. Tai ir ekonominio saugumo projektai.
Lietuva taip pat išmoko, kad mažos valstybės negali remtis vien nacionaliniais pajėgumais. Todėl narystė ES ir NATO reiškia ne tik politinį ar karinį, bet ir ekonominį saugumą.
Lietuvai ES požiūrio pokytis yra ypač svarbus. Daugelio strateginių priklausomybių Lietuva viena išspręsti negali. Retųjų metalų, puslaidininkių, farmacijos produktų ar kritinių technologijų tiekimo grandinės yra europinio ir pasaulinio masto klausimai.
Be to, stipresnė Europos ekonomika reiškia ir stipresnę Europos gynybą. Ilgainiui nė viena valstybė negalės užtikrinti aukšto gynybos finansavimo lygio neturėdama konkurencingos ekonomikos ir stiprios pramonės bazės.
Lietuva yra ES rytiniame flange, o geopolitiniai sukrėtimai dažniausiai pirmiausia juntami būtent pasienio valstybėse. Todėl mums svarbu, kad Europos ekonominio saugumo politika atsižvelgtų į rytinio flango patirtį.
Galiausiai, Lietuvos verslas gali būti sprendimo dalis. Lietuva jau turi stiprių kompetencijų lazerių, gynybos technologijų, kibernetinio saugumo, fintech, biotechnologijų ir dronų srityse. Ekonominio saugumo darbotvarkė gali tapti papildomu impulsu šių sektorių augimui.
Tačiau ekonominis saugumas neturi tapti protekcionizmo sinonimu. Lietuvai, kaip atvirai ekonomikai, svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp atvirumo pasauliui ir atsparumo rizikoms.
Lietuva gali priminti Europai tai, ką pati suprato gerokai anksčiau už daugelį kitų. Ekonominės priklausomybės anksčiau ar vėliau tampa geopolitinėmis priklausomybėmis. Todėl ekonominis saugumas nėra alternatyva konkurencingumui. Tai viena svarbiausių jo sąlygų.
