Vidmantas Janulevičius. Mažesnis deficitas gali kainuoti brangiau
Nerijus Mačiulis komentare „Milijonas šen, milijardas ten“ pagrįstai perspėja apie augančią valstybės skolos aptarnavimo kainą ir ilgalaikius įsipareigojimus, kuriems nenumatyta nuolatinių pajamų. Pritariu ir jo minčiai, kad tolesnis mokesčių didinimas gali pakenkti ekonomikos augimui, o viešajame sektoriuje būtina ieškoti galimybių lėšas naudoti efektyviau.
Tačiau diskusijoje apie biudžetą turėtume kalbėti ne tik apie augančios skolos kainą, bet ir apie tai, kiek mums ateityje kainuos būtinų investicijų atidėjimas. Nes jis gali pakenkti nė kiek ne mažiau nei auganti valstybės skola: ilgainiui tai gali lemti mažesnes valstybės pajamas, prarastas darbo vietas, išlikusią energetinę priklausomybę ar nepakankamą pasirengimą gintis.
N. Mačiulis primena, kad kiekviena valstybės išlaida turi alternatyviuosius kaštus: finansuodami vieną poreikį, mažiau lėšų paliekame kitam. Siūlau šį principą taikyti ir sprendimams nefinansuoti. Atidėję investicijas, šiandien sutaupome, tačiau tikėtina ateities praradimai gali būti tikrai nemenki. Tai puikiai parodė „Allianz Trade“ tyrimas, kuriame buvo įrodyta, kad Europos automobilių gamintojų delsimas investuoti į elektrifikaciją ir skaitmeninimą virto technologiniu atsilikimu nuo Kinijos konkurentų ir silpstančiomis pozicijomis rinkoje. Atidėjus investicijas, prarasti pirkėjai ir pastangos pasivyti konkurentus vėliau gali kainuoti daugiau nei paskolos palūkanos.
Ir ekonomistai, ir Europos Sąjunga (ES) viešai pripažįsta, kad skolintis skubiems gynybos poreikiams yra pateisinama. Lietuvos saugumo poreikiai negali laukti, kol bus įgyvendintos visos viešojo sektoriaus pertvarkos ir biudžete atsiras pakankamai sutaupytų lėšų. Pagal pristatytas 2027 metų biudžeto kryptis, gynybai numatoma skirti apie 4,8 mlrd. Eur, arba apie 5 proc. BVP. Šias lėšas būtina naudoti ne tik skaidriai ir efektyviai, bet ir siekti, kad kuo daugiau gamybos, remonto, technologijų kūrimo ir tiekimo užsakymų tektų Lietuvos įmonėms. Taip stiprintume ir gebėjimą apsiginti, ir ekonomiką, kuri turės ilgą laiką finansuoti gynybą. Ir tai daryti reikia šiandien, o ne laukti migloto rytojaus. Nes kuo ilgiau lauksime, tuo labiau miglotas jis bus.
Viešojo sektoriaus efektyvumo didinimas yra būtinas. Tačiau numatomus sutaupymus reikia pagrįsti taip pat griežtai, kaip naujas išlaidas. Teiginys, kad vidutiniu laikotarpiu galima išlaisvinti ne vieną milijardą eurų, turi virsti konkrečia programa: kokių funkcijų atsisakome, kokius procesus keičiame, kiek kainuos pertvarka ir kada biudžetas pajus jos rezultatą. Kol tokios priemonės neduoda realaus finansinio rezultato, planuojami sutaupymai negali būti laikomi jau turimu finansavimo šaltiniu.
Efektyvumo didinimą ir būtinų investicijų finansavimą turime vykdyti kartu. ES šią būtinybę jau pripažino. Fiskalinių taisyklių lankstumo išlyga didinant gynybos išlaidas aktyvuota 18 valstybių, tarp jų ir Lietuvai. Ji nepanaikina pareigos užtikrinti skolos tvarumą, tačiau leidžia atsižvelgti į pasikeitusią saugumo padėtį.
Eurostato duomenimis, 2025 metais vienuolikoje ES valstybių deficitas siekė arba viršijo 3 proc. BVP. Lietuvos valdžios sektoriaus skola 2025 metų pabaigoje sudarė 39,5 proc. BVP, o visos ES skolos ir BVP santykis buvo 81,7 proc. Tai palyginti palanki pradinė padėtis, nors ji ir nepanaikina N. Mačiulio įvardytos sparčios skolos augimo problemos. Vis dėlto dabartinėmis aplinkybėmis skolos augimas, mano nuomone, nėra svarbiausias sprendžiant dėl gyvybiškai būtinų investicijų. Jų finansavimo kainą turime lyginti su pasekmėmis, kurias sukeltų nepasirengimas realioms grėsmėms.
2025 metų TVF analizė rodo, kad daugiau lėšų nukreipiant į infrastruktūrą, švietimą ir mokslinius tyrimus galima pasiekti didesnį ilgalaikį ekonomikos augimą net nedidinant bendrų išlaidų. Tai pagrindžia poreikį peržiūrėti esamą finansavimą ir daugiau dėmesio skirti ekonomikos augimą skatinančioms priemonėms. Tai liudija ir statistika. Lietuvoje daliai įmonių investuoti trukdo finansavimo suvaržymai. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) 2026 metų apžvalgoje nurodoma, kad 2024 metais jų patyrė apie 13 proc. įmonių, o tarp labai mažų ir mažų – apie 19 proc. Todėl paskolų garantijas ir investicijų lengvatas turime vertinti pagal tai, kiek papildomų investicijų, našesnės gamybos, o kartu juk ir būsimų biudžeto pajamų jos paskatina.
Panašiai reikia vertinti energetiką. Investicijos į vietinę energijos gamybą ir patikimą tiekimą stiprina saugumą bei sudaro sąlygas įmonėms planuoti veiklą. EBPO Lietuvos ekonomikos apžvalgoje pripažįsta, kad investicijos į atsinaujinančią energetiką gali pagrįsti skolos didinimą, nes duoda naudos ir ateities kartoms.
Todėl nors labai pritariu reikalavimui atsargiau dalinti pažadus ir atsakingiau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus, tačiau biudžeto svarstymas turi apimti ir aiškų atsakymą, kokios investicijos būtinos dabar, kokią grąžą jos gali sukurti ir kiek kainuotų jų atidėjimas.
Tai nereiškia, kad galime švaistytis. Tai reiškia, kad atsakomybę turime prisiimti už abi sprendimo puses – papildomą skolą ir pasekmes, kurias sukeltų būtino finansavimo atsisakymas. Jeigu nesugebėsime apginti savo valstybės, bus menka paguoda, kad pavyzdingai laikėmės biudžeto deficito ribos.
