R. Dargis. Kai elitas tyli – valstybė ritasi tyliai 

Pažvelgus giliau, kai pabandai įvertinti kryptį, kur link eina mūsų valstybė (ir ar iš viso mes tą kryptį turim?), kas lemia mūsų valdžios vis dažnesnius ir didesnius nuopuolius, augančią takoskyrą tarp valdžios ir visuomenės, vis dažnesnes teisės ir teisingumo atsiskyrimo apraiškas, įvairaus lygio valdžių laiku nepadaromus sprendimus, tenka pripažinti, kad išmintis ir atsakomybė iš šios valstybės jau seniai iškeliavo nežinoma kryptimi.

Įžengdami į rudens laikotarpį kažkas skaičiuoja viščiukus, kažkas šiuometinį derlių, o mes vėl skaičiuosime mūsų valstybės skaudulius… Ir tai daryti reikia. Priminsiu mūsų filosofo, signataro ir mano dėstytojo Bronislovo Kuzmicko žodžius: „Į negatyviuosius reiškinius valstybėje iki tam tikro laiko galima žiūrėti gana ramiai, žinant ir guodžiantis, kad panašiai yra ir kitose vadinamosiose „atgimstančių demokratijų“ šalyse. Atėjus laikui – demokratiškai pilietiškai sureaguoti.“ Ar reaguojame? Labai vangiai ir infantiliai.

Valstybės kūrimo negalime deleguoti tik politikams, turi dalyvauti ir stiprios visuomenės grupės – verslo, kultūros, mokslo, medicinos, teisės ir kitų sričių atstovai. Turi vykti dialogas, kuris apimtų valstybės ateities, o ne tik europinių pinigų ir biudžeto lėšų paskirstymo klausimus. Valstybės ir ekonomikos ateičiai svarbūs klausimai negali būti palikti vien politikų sprendimams.

Filosofas Arvydas Šliogeris kažkada negailestingai kirto: ,,Apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvus, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai kaip savo intereso tenkinimo įrankį.“

Aš įsitikinęs, jog mums reikia laiko, suvokimo, kad kiekvienas mūsų yra šios valstybės kūrėjas, ir mūsų stipriausios bendruomenės – tiek verslininkai, tiek mokslininkai, tiek kultūros atstovai – užaugs iki valstybiškai mąstančių žmonių. Taps tikruoju valstybės elitu – atsakomybę ir pareigą valstybei suprantančiais žmonėmis.

Praėjo jau 35 metai nuo nepriklausomybės atgavimo, o mes stebime, kaip net kai kurios elito grupės pradeda mįslingai kalbėti, kad liberalioji demokratija yra trukdis. Jeigu pradedame abejoti liberaliosios demokratijos poreikiu šiai valstybei, pridėkime dar visišką moralinių vertybių nuosmukį, kai tai, kas kažkada buvo amoralu, dabar tampa norma, belieka konstatuoti, kad kažkas mūsų valstybėje yra ne taip…

Prisiminkime Seime prieš gerus aštuonerius metus nuskambėjusią frazę: mes turime daugumą ir darysime taip, kaip norėsime, o mažuma turės paklusti. Jau tada tai turėjo kiekvienam mąstančiam žmogui nuskambėti kaip įspėjimas, kad demokratinių procesų mūsų politikoje ir sprendimų priėmimo procese bus vis mažiau. Mūsų visuomenėje politinių procesų suvokimo ir demokratijos luobelė plona, todėl ir vaikštome it trapiu ledu.

O dar kai stebėjome bandymus sudaryti galios iliuziją ir veikimą valstybės vadovų vardu, imituojant valstybės darbotvarkės formavimą, tai norom nenorom kyla klausimas – ar yra dar kam kurti mūsų valstybę? Ar susimąstėme – kada, kur padarėme klaidą ir kodėl per 35 nepriklausomybės metus taip ir nebuvo suvokta, kad demokratinės stiprios valstybės pamatas yra darnūs ir lygiaverčiai valstybės ir pilietinės visuomenės santykiai, o stiprybė – jos sąmoningi ir kūrybingi, veikiantys savo ir valstybės labui žmonės?

Grįžkime prie elito. Mūsų kultūros elitas – kodėl jis tyli? Juk jie pirmieji turėjo kelti klausimą, ar tai normalu, kai mūsų politinė „aukštuomenė“ jau perėjo prie kalėjimų žargono.

Ir iš viso, kiek kultūros elito balso girdime diskusijose apie valstybės ateitį? Ar girdėjome jų pozicijas apie tai, kaip ugdyti ateities žmogų mokyklose, kaip ugdyti mūsų pilietinę visuomenę? Čia vieningai turėjo prisijungti ir švietimo elitas – mokytojai, mokyklų vadovai, dėstytojai, rektoriai. Kur yra mūsų akademinis elitas, kiek jis yra įsitraukęs švietimo ateities formavimo klausimu? Kiek universiteto rektorių apie tai kalba? Mes turime Lietuvos universitetų rektorių konferenciją – kur jos pozicijos? Ar girdėjote jos įvertinimą, kokį nors pareiškimą po visų tų fokusų su balų prirašinėjimais? Deja, bet turime pripažinti, kad mažai mūsų universitetai jaučiasi valstybės dalimi.

Kol kas švietimo problemų sprendimas ir pasiūlymų formavimas paliktas švietimo entuziastams, suvokiantiems, kokią reikšmę valstybės ateičiai turi išsilavinęs žmogus. Visos stiprios bendruomenės turi įsitraukti į diskusijas apie švietimo politiką. Pirmuoju smuiku turi griežti ir tėvai, kuriems turi rūpėti vaikų ateitis. Švietimo klausimai daugiausia dėmesio sulaukia, kai vyksta abitūros egzaminai. Tada visi dar kartą nustemba, kad nusmuko kartelė, ir pasipiktina, kad vaikai neparuošti. Bet mes nekalbame apie tai, kaip spręsti problemą, kad vaikai nesimoko, ir tik galvojame, kaip jiems palengvinti gyvenimą. Jeigu galvojame apie savo valstybės ateitį, tai pripažinkime, kad kiekvienas dabar sėdintis mokyklos suole neišvengiamai darbe susidurs su naujausiomis technologijomis ir dirbtiniu intelektu, tad jie privalo turėti bent jau elementarius tiksliųjų mokslų pagrindus. Visi turime formuoti aiškią kryptį ir spausti politikus priimti reikiamus ilgalaikius sprendimus. Pagalvokime, negi žmonės, sukūrę „Google“, „Teslą“, robotus siurblius, mobilųjį telefoną, išmanųjį laikrodį ir kitus mūsų gyvenimo neatsiejama dalimi tapusius įrenginius ir prietaisus, nesimokė matematikos? Nepamirškime, kad bazinių žinių turėjimas žmogui ateityje suteiks platesnių galimybių rinktis.

Kur konsoliduotas verslo bendruomenės balsas valstybės ateičiai svarbiausiais klausimais? Mūsų daugelis įmonių puikiai veikia, kuriame pasaulinio lygio produktus ir paslaugas, išlaikome gerą eksporto tempą, tempiame ekonomiką, bet agreguoto verslo požiūrio į valstybei ir pačiam verslui svarbius klausimus neturime.

Stokojame didžiausių verslo organizacijų bendro balso ir pozicijos. Jeigu verslo bendruomenės susitelktų ir pasiūlytų sprendimus ne tik dėl mokesčių pakeitimų, bet ir kitais valstybės ateities raidai svarbiais klausimais, politikai ir visuomenė išgirstų. Po nepriklausomybės atgavimo politikai kalbėjosi su verslu svarbiausiais valstybės raidos klausimais, vyko debatai, bendri posėdžiai. Verslo organizacijų balsas buvo girdimas. Kai verslo interesai pakito, kiekvienas pradėjo žiūrėti savų smulkių nišinių interesų, tada konsoliduota jėga nusilpo, o galiausiai ir dingo.

Deja, turime pripažinti, kad verslo bendruomenės politikams nebereikia. Jos balsas politikams nebeįdomus. Jis devalvavosi, nes pati verslo bendruomenė daugiausia kalba apie mokesčius, lengvatas ir paskatas. Ir tai yra didžiausia klaida. Verslas turėtų konsoliduotai išsakyti savo pozicijas ir siūlyti ilgalaikius sisteminius sprendimus. Paimkime tik kelis svarbiausius klausimus:

• kokios turi būti mūsų užsienio politikos kryptys, kad atlieptų mūsų valstybės ekonominius interesus besikeičiančioje geopolitinėje aplinkoje, ir ar tas kelias, kuriuo šiandien einame iš tikrųjų, atliepia mūsų valstybės interesus?
• kokia yra ir kokia turėtų būti viešosios biurokratijos našta ir svoris. Viešojo sektoriaus optimizavimas ir kompetencijų kėlimas, biurokratijos mažinimas – temos, kuriomis verslo bendruomenė pareiškia savo nuomonę padrikai ir priešokiais. Pastaroji banga kilo, kai visi diskutavo apie „Teltonikos“ atvejį. Visi sukilo, įkūrė grupę biurokratijai mažinti ir viskas tuo pasibaigė. Garą išleidome, o nuoseklaus darbo iš esmės niekas ir nepradėjo. Bet juk dėl biurokratinio monstro valstybė praranda lėšas.

Paimkime tik vieną pavyzdį: 2021–2027 m. laikotarpiui Lietuvos Regionų plėtros programoje regionams skirta 1 623 946 200 eurų ES lėšų. Šie projektai turėjo pajudėti 2021–2022 m., o viskas vėluoja dvejus metus. Realiai padaryta darbų per visą Lietuvą yra mažiau nei 4 proc. Valstybės biurokratinis aparatas vangiai veikdamas šių projektų eigą ir šių pinigų įveiklinimą praranda mažiausiai 600 mln. eurų, o tai sudaro ketvirtadalį numatomo kitų metų Krašto apsaugos ministerijos biudžeto.

Nusiritome iki tokių absurdų, kad biurokratija taip suvėlė tvarkas ir įstatymus, taip viską apaugino administraciniais procesais ir reglamentavimu, kad pati negali greitai gauti statybų leidimų ir valstybei svarbiems projektams įteisina statybas be leidimų! O juk skaitmenos taikymas procesams optimizuoti ir su protu neprasilenkiantys reikalavimai tiek valstybei, tiek visam verslui pagreitintų visų leidimų išdavimą ir prisidėtų prie ekonomikos augimo.

Kita opi problema yra migracijos klausimai. Šiandien visi tik kritiškai įvertina esamą situaciją, bet niekas nesiūlo jokių sprendimų. Ir čia verslo bendruomenė, be savo rūpesčio dėl kvotų, turi kartu su mūsų demografais ir politikais formuoti ilgalaikę migracijos politiką. Juk regionų atsigavimas be kryptingos migracijos politikos neįmanomas. O kaip atrodo nevaldoma migracija, visi jau dabar matome. Iki šiol neturime vienos institucijos, atsakingos už migracijos politiką. Visi pirštais rodo į Migracijos departamentą, bet jis nėra migracijos politiką formuojanti institucija – tai paslaugas teikiantis ir leidimus išduodantis departamentas.

Gynybos tema negali apsiriboti tik 5 proc. akcijomis. Verslas turi būti įsitraukęs, nes būtent jis vienaip ar kitaip dalyvauja visuose gynybos užtikrinimo etapuose ir procesuose. Mes kalbame apie šiuolaikines JAV gynybines sistemas, priemones ir strategijas, bet niekas nekalba apie tai, kad visa tai buvo kurta kartu su verslu. Mūsų valstybės matricoje to nėra. Ir čia reikia ne bendrų pasikalbėjimų, bet susitarimo, ką kartu daro verslas ir valstybė, kad būtų patenkinti bent minimalūs valstybės poreikiai. Visko nenusipirksime užsienyje, bent minimali gamyba, užtikrinanti gynybos poreikius, turi veikti ir vietoje. Jeigu prasidės kokie nors veiksmai, jau bus ne laikas dairytis, ką turime čia pat po ranka.

Galų gale mokesčių sistema – ar galime pagaliau susitarti ir turėti tokią mokesčių sistemą, kuri ne žiūrėtų, kur čia nugriebus ir padalinus, o skatintų daugiau žmonių veikti savarankiškai, kurti produktus ir paslaugas, esamų verslų plėtrą. Valstybėje pagaliau turime sureguliuoti procesus taip, kad verslas investuodamas, plėsdamas veiklą galėtų būti tikras ne tik dėl savo pradėtų projektų pradžios, bet ir pabaigos.

Socialinė partnerystė yra tik skambūs žodžiai tiek politikų, tiek verslo organizacijų vadovų lūpose. Politikai dabar ramiai tvarkosi savo „buities ir namų ūkio reikaliukus“ ir į „socialinių partnerių“ nuomonę jau niekas nekreipia dėmesio.

O gal mes perdėm daug norime? Gal tiesiog tegu kiekvienas rūpinasi savo reikalais ir nekvaršinkime vienas kitam galvos? Bet tada turime sutarti, kas yra valstybė ir kas ją kuria. Turi keistis pati visuomenė, o svarbiausia – jos aktyviausios ir stipriausios grupės. Visuomenė pagaliau turi nustoti toleruoti politikų nuolatinį kalbėjimą apie teisingą padalinimą. Jeigu nešviesime ir nelavinsime savo bendruomenės, atsisakysime sunkaus ir ilgo kelio link permainų, mūsų visuomenė taps vis labiau priklausoma nuo „lyderių“, kuriems moralinės normos neegzistuoja, kurie pasako, ką galvoti, kurie savo tikslus paverčia visos tautos troškimais…

Dar vienas labai svarbus aspektas – demokratinėse valstybėse diskusijos apie valstybės ateitį visada rėmėsi idėjomis ir politinėmis nuostatomis, bet mes Lietuvoje jau seniai neturime tikrų partijų. Visuomenė turi lūkestį, kad partijos išsispręstų tapatybės problemas, turėtų aiškias savo politines nuostatas ir daugiau laiko skirtų diskusijoms apie ateitį. Partijos privalo turėti ideologinį pagrindą, idėjas ir programas. Pas mus to jau nėra. Yra laikini aljansai (arba interesų grupės), kurių tikslas – prieiti prie valdžios ir pasirūpinti savo partijos bičiulių gerove. Ar mus visus tai tenkina? Manau, kad ne. Tačiau, atrodo, jau kiekvienam aišku, kad sofos politologų klubai šių problemų neišspręs.

Valstybė tikrai serga, gydytojų iš šalies neatsiras, todėl reikia viduje sutelkti jėgas ir kartu daryti sprendimus.

Visuomenės grupės – verslas, akademikai, kultūros žmonės, politikai – turi kelti klausimus ir siūlyti sprendimus. Aišku, nebus taip, kad vieną dieną pasakėm, o kitą dieną politikai atsibus ir sakys: „Oi, kaip mums jūsų nuomonės trūksta.“ Reikalingas nuolatinis ir kryptingas veikimas, kelias ilgas ir sunkus.

Nereikėtų pamiršti, kad už kiekvieną veiksmą veiksnus ir pakaltinamas pilietis turi prisiimti atsakomybę.

Pabaigoje ir vėl grįžtu prie savo pažįstamos optimistės, nuo kurios pradėjau. Taip, gyvename gražioje, ramioje ir, iš pirmo žvilgsnio, klestinčioje valstybėje. Mūsų miestai šviesėja, ruduo dar padovanoja saulėtų dienų, o technologijų pažanga atveria naujų galimybių. Bet ar dėl to viskas paprasta? Ne. Būtent tai ir yra tikroji optimizmo prasmė – ne rožiniai akiniai, o drąsa matyti tikrovę, ją pripažinti ir ryžtis ją keisti. Tikrasis optimizmas prasideda ten, kur baigiasi naivumas ir pasyvumas, – ten, kur žmogus pasirenka veikti, o ne tik stebėti.

LPK viceprezidento R. Dargio komentaras spausdintas „Verslo klasėje“